Lengvai išnykti... Nežinau kaip lengvai išnykti.. Tiesiog žingsniuoju taku paskutinį kartą atsisveikinti su žmogumi, kuriam jaučiu... kažką.. Galbūt tai ne meilė. Gal tik prisirišimas, stipri simpatija, nežinau... Abu žinome, kad ilgos distancijos neprideda santykiams romantikos, kad tai kančia, kurią iškenčia tik stipriausi... Bet mes ne tokie. Žiūrim į viską akimis pilnomis ne optimizmo, o realistiškumo. Žinau kaip viskas bus. Jis nesugebės neišduoti manęs, o aš... Aš nesugebėsiu nedaryti to, ką moku geriausiai... Aš tiesiog palaipsniui išnyksiu iš jo gyvenimo ir mes abu tai žinome...
Štai tas slenkstis, kurį peržengiau bene šimtus kartų. Namas... Jame tiek daug prisiminimų.. Kažin, ar vonioje vis dar stovi mano dušo želė buteliukas? Ar miegamojo užuolaidos vis dar švelniai kvepia mano kvepalais?
Durys atsidaro ir matau į mane žiūrinčias dideles mėlynas akis. Jos tokios panašios į jo akis... Jis stebėtinai panašus į savo mamą.
Susizgrimbu, kad turbūt atrodau kaip idiotė, stovėdama čia ir spoksodama, analizuodama jo ir mamos panašumus...
-Eh.. Laba diena, Marija.., - šypteliu ir užkišu plaukų sruogą už ausies.
-Sveika, Emile, užeik, Tomas tavęs laukia vidiniame kieme, o aš kaip tik išeinu, netrukdysiu jums atsisveikinant, - mirkteli man ir mes prasilenkiame ant slenksčio. Apsidairau koridoriuje. Jis gražus, matyti, jog Tomo mama turi polinkį į meną, arba tiesiog yra perfekcionistė. Liesdama sienas ir uosdama namų kvapą, einu laukujų durų link, vedančių į vidinį kiemelį. Žvalgausi aplink, ir nors nesu čia pirmąjį kartą, noriu pamatyti kiekvieną smulkmeną. Noriu viską įsiminti. Man čia visada patiko, čia jaučiausi laukiama, visada išklausoma, čia man būdavo gera... Todėl ir noriu viską atsiminti... Aš, taip aš, turbūt jiems tiesiog pradingsiu, išnyksiu, liksiu blankiu šešėliu, tačiau jie man visada liks širdyje.
Išeinu į kiemą, jame stovi lauko baldai, ant vienos iš kėdžių sėdi jis. Ne per daug, bet pakankamai ištreniruotas kūnas, įdegusi oda, tamsūs susitaršę plaukai. Jis kažką naršo internete per nešiojamąjį kompiuterį, veidu nusisukęs nuo manęs, tačiau vistiek atrodo tobulai. Sustoju tarpdury kelioms akimirkoms, kad geriau įsiminčiau šį vaizdą. Noriu nešiotis jį širdyje ir prisiminti, kad kažkur yra žmogus, kuris manęs iš tiesų laukė.. Klausit, iš kur žinot ar jis manęs laukė? Juk tu pati atėjai pas jį, ak kaip ne džentelmeniška, jis net neatėjo tavęs pasitikti nuo stotelės, kur jau kalbėti, kad per tokį karštį tu turėjai čia trenktis viena, važiuoti autobusu, o kai tu ateini, jis net nepakyla nuo kėdės tavęs pasitikti... Tačiau aš žinau... Tai byloja stalas, nukrautas mėgstamiausiais mano desertais, kuriuos gamindamas jis plušo visą popietę, ir tai, kad jis kaip tik dabar renka muziką mūsų paskutinio pasimatymo progai. Tai, kad jis apsirengęs ne taip, kaip paprastai namuose būna apsirengę žmonės. Ir ta įtampa, kurią nenorėdamas jauti, įžengęs kieman..
Nedrąsiai pabarbenu į duris. Kai jis atsisuka, negaliu sulaikyti šypsenos. Jis toks gražus, negaliu patikėti, kad mes draugavome. Didelės mėlynos akys, keistai nederančios prie tamsaus gymio, tamsių tankių plaukų ir baltos it sniegas šypsenos. Jis prieina ir švelniai palietęs man skruostą pirštų galiukais, pabučiuoja mane į lūpas. Man vienu kartu pasidaro ir skaudu ir nežmoniškai gera. Nepamenu, kada taip gerai besijaučiau.. Kai pagaliau mūsų lūpos išsipančioja iš abipusių spąstų, iš nežinia kur išlenda būrys žmonių, mano ir Tomo draugų, kurie visi skirtingais balsais ir tempu sušunka "STAIGMENA!".
-Labas, Emile, - šypteli Tomas ir švelniai paima mane už rankos. Apsižvalgau. Čia susirinko visi, kuriuos pažįstu. Dauguma jų - Tomo draugai, mat aš daug draugų neturiu, bet vistiek smagu juos matyti, kad ir paskutinį kartą. Kartu nueiname prie stalo. Sveikinuosi su žmonėmis, juokiuosi, kalbu apie tai, kaip susipažinome, kur išvykstu, kaip jų visų pasiilgsiu. Kai pagaliau mane išlydinčiųjų minia ima retėti, pradedu suvokti, kad tai, kas ką tik nutiko, tikriausiai buvo nuostabiausias įvykis mano gyvenime. Kiek kartų esu keitusi gyvenamąją vietą, nei karto neesu taip šiltai sutikta, o vėlia išlydėta. Ir per visus ateinančius kartus turbūt to nebepatirsiu. Mane apima nostalgija...
Galiausiai išlydime paskutinius svečius, ir liekame vienu du. Aš ir jis. Žiūriu jam į akis ir bandau išskaityti jo mintis, jo jausmus... Galiu prisiekti, jog jei dar nors sekundę ilgėliau į jas žiūrėčiau, man imtų trūkti oro, mat jos tokios gilios, kaip vandenynas... Nusuku žvilgsnį.
-Ačiū už visa tai.., - šypteliu ir vėl žvilgteliu į jį.
-Tu to verta..., - jis nutyla ir nusišypso gražiausia šypsena pasaulyje. Tokia šypsena, kuri išmuša žemę iš po kojų, priverčia linkti kelius, maloniai tirpti pirštų galiukus. Ir tas jausmas, kai jis nusišypso... Tarsi viduje kažkas sprogtų, ir maloniais šiurpuliukais nueina iki pat pirštų galiukų.
-Tomai... , - išgirstu save pradedant kažką sakyti, bet mane užčiaupia šiltos jo lūpos. Nebereikia žodžių, jie tik įskaudintų, primintų tai, ko nebeįmanoma pakeisti ir taip sugadintų šią tobulą trapią akimirką, tobulą vakarą...
Nemėgstu atsisveikinimų, ilgų, beprasmių. Bet šis turbūt yra kitoks. Jis įprasmina mūsų jausmus. Abu žinome, kad tai pabaiga, bet šiuo atsisveikinimu tarsi įrėminame tai, kas buvo. Kažkas yra pasakęs - "Neliūdėk, jei kas nors baigėsi, tiesiog nusišypsok, kad tai nutiko". Mes įrėminame mūsų buvimą kartu ir tarsi nuotrauką, nuostabų, jaukų prisiminimą padedame jį ant lentynos šalia kitų mūsų gyvenimo nuotykių.
Nuo miegamojo grindų susirenku rūbus ir nueinu į dušą. Taip, kaip ir spėliojau, dušo želė buteliukas vis dar stovi ant dušo lentynėlės kairiajame kampe. Išsimaudau, apsirengiu ir pažvelgiu į veidrodį. Svarstau ar iš šio namo išeisiu ta pati aš? Nežinia. Dabar aš laiminga, galėčiau skristi, jei ne tas realybės svarstis traukiantis mane žemyn ir slegiantis prie žemės. Kaip čia yra, kad žmogus vienu metu gali patirti tiek daug gerų ir blogų emocijų?
Išeinu iš vonios kambario ir nusileidžiu į apačią, kur manęs prie durų jau laukia Tomas. Užsidedu batus, pasiimu rankinę ir pažiūriu į Tomą. Mes abu laimingi, bet kartu ir liūdni. Kaip ir sakiau, nereikia žodžių, jie tik viską sugadintų. Tyloje, susikibę už rankų lėtai einame stotelės link. Įsėdame į autobusą. Jis mane apglėbęs per pečius, jaučiu, kaip paskutinį kartą uodžia mano plaukus, glosto ranką. Ši tyla manęs neslegia. Ne. Atvirkščiai. Taip gera kartais pabūti tyloje su tau svarbiu žmogumi. Žodžiai - jie viską apsunkina, sugadina, sudrumsčia.
Kai pagaliau pasiekiame mano kiemą, atsisuku į jį. Paskutinį kartą pažiūriu jam į akis, perbraukiu ranka per skruostą ir apkabinu. Uodžiu jo kvapą. Žmogaus, kuriam jaučiau daugiausia, ką iki šiol esu jautusi. Žmogaus, kuriam visada galėdavau pasipasakoti. Žmogaus, kuris visada manęs laukdavo, mane priimdavo, guosdavo, viskuo dalindavosi. Žmogaus, kuris su manimi džiaugdavosi ir liūdėdavo. Žmogaus, kuriam atidaviau viską, ką turėjau ir to nesigailėjau, nes jis to buvo vertas.
-Pasiilgsiu tavęs, - sušnabždu ir nors žinau, kad galiausiai jis mane užmirš ir aš išnyksiu iš jo gyvenimo, kaip rūkas kaitrios pavasario dienos rytą ištirpsiu iš jo rasoto gyvenimo voratinklio, žinau, kad kol būsiu jo širdyje, jis manęs irgi ilgėsis. Bet tai nebus tas skaudus ilgesys. Tai bus džiugus ilgesys, bylojantis, kad tai, kas nutiko jam su manimi, buvo gera, jauku ir tai buvo mūsų mažas stebuklas.
Jis pažiūri į mane ir dar kartą apdovanoja mane nuostabia šypsena.
-Atvažiuosiu tavęs aplankyti, pažadu. - pakšteli man į kaktą ir atsisveikinęs išeina savo keliais. Abu žinome, kad tai buvo melas. Bet tai girdėti mums abiems lengviau, negu balsu pakartoti skaudžią tiesą - mes nebeišvysime vienas kito, o jei ir taip, tada jau būsime visai kiti žmonės. Galbūt vienas kito nei nepažinsime. O per klaidą vienas kitą atsiminę, kartu maloniai prisiminsime, kokie buvome anuomet...
