Justinas

 Nusiimu batus ir panardinu pėdas smėlyje. Justinas tuo metu vis dar žiūri į vandenyną, toks paslaptingas, liūdnas, kažko besiilgintis. Nežinau ką pasakyti, todėl tiesiog žengiu smėliu link vandens.

 Kiek paėjėjusi pastebiu, kad jis vis dar stovi man už nugaros. Tačiau dabar žiūri į mane. Tiesiog jaučiu jo žvilgsnį įsmeigtą man į nugarą. Ar turėčiau kažką pasakyti?

 Atsisuku.

-Klausyk, aš nepykstu... - sukdamasi pradedu sakinį, bet pažvelgusi į jį nutylu. Nežinau kodėl, bet tarsi pajutau, kad dabar nebereikia žodžių. Aš suprantu jo ilgesį. Nesvarbu, kad nežinau ko jis ilgisi, žinau tą jausmą. O jis, atrodo žino, kad ir aš ilgiuosi kažko lygiai taip pat karštai kaip jis. Galbūt tai ne tie patys žmonės ar dalykai, kurių mes ilgimės, bet jaučiamės taip pat.

 Liūdnai šypteliu jam ir apsisuku eiti link vandens. Šį kartą einame kartu.

 Priėjusi vandenį stabteliu ir stebiu į bangas, godžiai laižančias baltą smėlį. Kai vanduo pagaliau užlieja mano pėdas, pasiraitoju džinsus ir žengiu žingsnį į priekį. Atrodo, kad šaltis iš vandens persismelkia į kaulus, tačiau šis nemalonus jausmas išnyksta taip pat greitai, kaip ir atsirado. Belieka tik malonus šaltų bangų nešamo vandens vilnijimas pėdomis. Malonus jausmas. Ak, kad vanduo galėtų nuplauti visa kas buvo, visus blogus, liūdnus jausmus. Kartais atrodo man taip to reikėtų.

 Tačiau iš kitos pusės - kas aš būčiau be tokių jausmų? Nuolat keisdama savo gyvenamąją vietą, be šių jausmų neturėčiau savo istorijos, būčiau niekas. Nesvarbu, jei laikas ištrina mane iš kai kurių žmonių širdžių, manyje jie vis dar gyvena. Ir tik šių prisiminimų dėka kartais galiu jaustis gyva.

 Mano mintis pertraukia Justino balsas. Iš pradžių jis skamba kažkaip neaiškiai, tarytum būtų kur toli, tačiau kai atsisuku, pamatau, jog jis stovi tik pora metrų nuo manęs. Pamirksiu akimis, kad sugrįžčiau į realybę.

-Ką sakei? - paklausiu.

-Klausiau kokia čia melodija? Kurią niūniuoji?

-Aš niūniavau? - nustebusi nusijuokiu.

-Taip. Kažkokią negirdėtą melodiją. 

Gūžteliu pečiais.
-Tikriausiai kaip visada niūniavau kažkokias nesąmones, - nežymiai šypteliu ir pažiūriu į kojas. Dažnai užsisvajojusi nejučiom imu niūniuoti melodijas, kurių net pati nesu girdėjusi.
 Pakeliu akis ir žvilgteliu į Justiną. Jis susikišęs rankas į kišenes, nuleidęs galvą žiūri į savo pėdas. Atrodo nori kažką pasakyti ar ko paklausti, bet nedrįsta.
-Gali manim pasitikėti, - išgirstu save tariant, pati nesuprasdama kodėl tai pasakiau. Jaučiu kaip skruostus užlieja raudonis, bet nenuleidžiu akių nuo Justino. Kažin, kaip jis reaguos į šiuos mano žodžius? Ar vėl apsiblaus ir taps toks pat abejingas kaip ir pirmai?
 Tačiau kai Justinas pakelia akis ir pažiūri į mane, jo veide nėra jokios pagiežos. Žalsvai melsvos jo akys žiūri į mane su švelnumu, jo lūpų kampučiai šiek tiek pakilę.
-Žinau, - draugiškai tarsteli jis ir žengia žingsnį manęs link, - eime, noriu tau kai ką parodyti.
 Vaikinas žvilgsniu parodo sekti jam iš paskos ir aš nieko neklaususi seku jam iš paskos. Ilgą laiką einame pajūrio gatve, kryptimi nuo miesto. Kadangi einame tyloje, turiu daugiau laiko apžiūrėti aplinką ir įsiminti kelią. Staiga pasukame į nedidelį miškelį ir galiausiai išlendame gražiame, laukiniame paplūdimyje. Čia smėlis toks pat baltas ir gražus, tačiau pakrantėje matyti uolų ir nuo jų nuriedėjusių akmenų luitų. Pažvelgiu miesto pusėn. Palyginti su vandenynu, jis toks menkutis ir nešvarus. Tokiam nuostabiam kraštovaizdžiui netinka betoniniai pastatai ir stikliniai dangoraižiai...
 Atsisėdu ant uolų, kad pailsinčiau kojas, Justinas prisėda šalia.
-Mėgstu čia ateiti, kai jaučiuosi vienišas. - pasako žiūrėdamas į vandenį.
 Pažiūriu į jį. Jis atrodo toks liūdnas, kad norisi jį apkabinti, paguosti. Tačiau tai ne man. Galiu jį suprasti, bet nemokėčiau paguosti. Argi būtų naudinga, jei pasakyčiau jam, kad pasaulyje yra žmonių, suprantančių kaip jis jaučiasi ar tokių, kurie jaučiasi taip pat? Kokia iš to nauda. Paguoda žmonėms nepadeda, žodžiai tik užglaisto mūsų bėdas arba įtikina, kad kažkam pasaulyje yra dar blogiau ir mes piktdžiugiškai imame džiaugtis savo "laime". Bet ar tai nėra savanaudiška? Kiekvienas turime savų bėdų i turime mokėti jas priimti. Vieni savo bėdų ir savijautos dėl jų neparodo, kiti atvirkščiai - pasiduoda liūdesiui ir nostalgijai. Juk reikia šiuos jausmus išgyventi vien tam, kad po to galėtum džiaugtis. Nori, nenori, pusiausvyra pasaulyje egzistuoja ir jei nebalansuotume tarp šių dalykų - gėrio ir blogio, laimės ir liūdesio - tiesiog neegzistuotume.
-Kai buvau dešimties, mano tėvai žuvo avarijoje. Mano mama - lietuvė, kaip ir tavo. Jos buvo geriausios draugės nuo mokyklos laikų... Mūsų tėčiai - taip pat pažįstami nuo mažens. Jų tėvai dirbo kartu ir jie visas šventes švęsdavo bendrai, ėjo į tą pačią mokyklą, vėliau ir į tą patį universitetą. Jis irgi buvo žurnalistas, kaip tavo tėvas.
 Jis nutyla ir pažiūri į mane. Matau jo akyse besikaupiančias ašaras. Mane apima dvejopi jausmai. Iš vienos pusės man smalsu kas atsitiko jo tėvams, o vėliau su juo, tačiau taip pat norisi ir jį paguosti, nuraminti... O juk nepadėsiu jam, ragindama pasakoti tai, ką aš noriu išgirsti. Tad tiesiog pasislenku arčiau jo ir uždedu delną ant jo plaštakos.
 Abu nuleidžiame akis ir įsmeigiame žvilgsnį į žemę. Mus supa slegianti tyla, bet žodžiai slėgtų dar labiau, abu tai žinome.
-Emile?
-Taip?

Išvykimas

 Nemoku apsakyti kaip nemėgstu kraustytis. Ilgainiui sugebėjau susitaikyti su kintančia aplinka, nes toks mano tėvų darbas, bet vis dar negaliu pakęsti atsisveikinimų.
 Šį kart turbūt buvo sunkiausia. Aš visada prisirišdavau prie mane supančių žmonių, tačiau šį kart tai buvo labiau, nei prisirišimas. Visi mano draugai, kaimynai, vaikinas- nuostabūs žmonės, sudarę man tokią jaukią ir draugišką atmosferą, kokioje dar nesu buvusi.
 Kiekviename krašte, kiekvienoje šalyje, kur esu gyvenusi, vis atsirasdavo žmonių, su kuriais itin šiltai susibendraudavau, tačiau visada būdavo ir tokių, kuriems naujokai niekada nebuvo prie širdies. Tačiau šįkart viskas buvo kitaip ir todėl man buvo dar sunkiau išvykti.
 Susipakuojame daiktus ir sėdame į mašiną. Laukia ilgas, kelių valandų kelias iki oro uosto. Turėsiu laiko apmąstymams. Dažniausiai tokios kelionės man tampa kančia, nes turiu susidurti akistaton su savo mintimis, jausmais, ilgesiu, kuris ima graužti automobiliui vos pajudėjus iš vietos. Įsidedu ausinukus į ausis ir pasileidžiu muziką visu garsu. Suprantu, kad tai nepadės pabėgti nuo minčių, bet bent jau susitaikau su tuo, kas manęs laukia ir imu nejučiomis skaičiuoti sekundes iki mūsų atvykimo į oro uostą, - kad tik nepavėluotume.
 Vienas iš mūsų dažno kraustymosi privalumų yra tas, kad vieninteliai daiktai, kuriuos mums reikia pasiimti su savimi, yra higienos reikmenys ir mums patiems svarbiausi daiktai - visa kita jau yra mūsų namuose, o rūbus susiperkame tik atvykę, pagal šalies klimatą ar šiaip. Pagal nuotaiką.
 Kad ir dabar. Mano tašėje guli tik keli apatinukai, dvi kosmetinės, dveji Tomo marškinėliai, kuriuos man jis padovanojo atsiminimui ir dar keli niekučiai, kuriuos iš geriausių, noriu pabrėžti, buvusių geriausių, draugų esu gavusi per gimtadienius. Tie niekučiai primena man žmones, kuriems galbūt aš jau neegzistuoju, tačiau jie man reiškia labai daug. Kiekvieną liūdną akimirką prisimenu tuos žmones, nes kažkada jie buvo šalia. Kažkada tokiomis akimirkomis jie mane guosdavo, liūdėdavo kartu arba tiesiog leisdavo išsipasakoti ar išsiverkti.
 Galbūt kartais aš per daug galvoju? Gal. Bet ar tai blogai? Nežinau, kaip kitiems žmonėms išeina tiesiog atsiriboti nuo minčių. Kai bandau, mintys tiesiog pačios lenda į galvą. Aišku, galiu apgaudinėti save, kad moku ilsėtis nuo viso to, bet tai tebus melas. O melo mes nemėgstam... O kodėl gi? Juk tiesa mus dažniausiai skaudina. Tiesos mes kartais verčiau negirdėtume. Bet melo irgi nenorime. Štai kodėl labiau už viską vertinu tylą. Tylą. Tyla... Ar ji ir mano galvoje? Ne. Čia dedasi keisti dalykai - minčių viesulai, uraganai, jos čia tarsi jūra banguoja, ramiai ir iš lėto, čia - veržiasi kaip ugnikalnis.
 Esu girdėjusi apie meditaciją. Girdėjau ji padeda atsiriboti nuo minčių ir pailsėti sielai. Bet tai tik kalbos. Tai lygiai tas pats melas. Neįmanoma išvalyti minčių. Juk mes esame mąstančios būtybės, tai kaipgi įmanoma būti mąstančia būtybe nemąstant? Nesąmonė.
 Nusipurtau ir grįžtu į realybę. Nemėgstu taip giliai kapstyti. Tai ne man. Aš per jauna, kad suprasčiau, visi mes per jauni. Matyt tam, kad žmogus ištirtų ir galutinai suprastų kas jis toks iš tiesų, reikia milijono metų, tiek, kad sukauptum pakankamai išminties suprasti kas esi. Bet mes mirštame per daug jauni, dar nespėję suvokti, kas esą.
 Pagaliau atvykstame į oro uostą. Tai tik skrydis, o tada prasidės naujas, nors ir trumpas, kaip ir visi kiti, gyvenimo etapas. Oro uoste - nieko naujo. Atliekame visas procedūras, kaip ir įprasta sveikinamės su darbuotojais, stiuardesėmis, surandame savo vietas. Lėktuvo pilotas išdidžiai pasveikina mus, skrendančius šiuo reisu. Pakylame. Viskas kaip ir visada. Užsisegti saugos diržus, atsisegti. Stiuardesės siūlo maistą ir gėrimus, kažkur lėktuvo priekyje šūkauja vaikai, moterys po vieną, nesudarydamos eilės eina link tualeto patalpos. Vienas iš stiuardų praneša, kad dabar bus galima naudotis mobiliaisiais telefonais, tačiau tarifas itin brangus. Keli keleiviai - kostiumuoti vyrai, įsivaizduojantys esantys tikri buisnessman'ai, kaip mat griebia savo išmaniuosius telefonus ir ima skambinėti visiems iš eilės - nesvarbu su kuo kalbi, svarbu atrodyti užimtam, nes jei tu užimtas ir negali paleisti telefono iš rankų net lėktuvo skrydžio metu, tuomet sudarai įspūdį, jog esi labai svarbus žmogus.
 Pasiimu popieriaus bloknotą, paprastą pieštuką ir imu paišyti kostiumų eskizus. Tai man padeda nusiraminti. Beto, lėktuvo aplinka man visada būdavo įkvėpimo šaltinis. Mažoje patalpoje sėdi tiek daug įvairių žmonių, besiskiriančių savo išvaizda, charakteriu, temperamentu - geriausios mūzos mano modeliams!
 Lėktuvui nusileidus išlipame didžiuliame oro uoste Long Byče. Pro erdvius oro uosto langus apžvelgiu vaizdą. "Betono džiunglės" - topteli man, tačiau kai tėvai paklausia "ar patinka", tik šypteliu ir linkteliu galva. 
 Prie durų mūsų jau laukia automobilis, nuvešiąs mus į naujus namus. Su mama sutariame, kad vairuotojas mus paleistų prekybos centre. 
-Tedai, kai grįši namo, paskambink Simonai ir pakviesk ją vakarienės, mes ne už ilgo gršime, - pasako mama ir mes išlipame didelio prekybos centro mašinų stovėjimo aikštelėje. Noriu paklausti kaip mes grįšime, bet man topteli, kad, veikiausiai, čia, kaip ir visur, mus vežios vairuotojai. 
 Jau būdama trylikos prisiekiau sau, jog kai suaugsiu, pati vairuosiu automobilį. Man visada patiko automobiliai ir greitis. Būdama mažesnė lankiau kartingus, o ir paaugusi dažnai lankydavausi trasose, ypač, kai būdavo labai bloga nuotaika, ar kai reikėdavo išsikrauti. Kai gyvenome Jungtinėje Karalystėje, buvau paprašiusi savo vairuotojo Džono, apkūnoko, bet smagaus vyruko, kad pamokytų mane vairuoti. Jis leisdavo man vairuoti įvairiose užmiesčio gatvėse, išmokė kelių eismo taisyklių, kartą net buvo nusivežęs mane į lenktynių trasą, kur su lenktyniniais automobiliais dirbo jo brolis. Pabandžiusi važiuoti su lenktynine mašina, noras vairuoti dar labiau išaugo.  Nežinau į kurį iš tėvų aš panaši šioje srityje, bet man tikrai labai patinka vairuoti, tad negaliu įsivaizduoti savo ateities be vairuotojo pažymėjimo...
 Kai galiausiai su mama išeiname iš prekybcentrio su krūva maišų vėžimėlyje, mūsų jau laukia vairuotojas. Jis padeda mums sukrauti maišus į bagažinę ir atidaro dureles, leisdamas įlipti į mašiną. 
 Savotiškai nekantrauju pamatyti naująjį savo namą. Kažin koks jis bus? Ar toks, kaip ir visi, kuriuos matau pro langą? Klasikinio tipo amerikietiškas namas su veja ir takeliu priekyje ir galiniu kiemeliu? Tėvai visada mėgo išskirtinumą, bet čia tokiu net nekvepia. Dar kartą su nerimu pažvelgiu pro langą. 
 Beveik išvažiavę iš miesto pasukame keliuku link jūros. Išvystu mūsų namą ir gerokai nustembu - jis visiškai ne toks, kokį vaizdavausi išvysianti. Namas primena gimtinę - Lietuvą. Tradicinė vila, kokias pamatydavai tik Lietuvos pajūryje - raudonų lentų, šiaudiniu stogu ir gražiai karpytais elementais, puošiančiais stogą ir langus.
 Praradusi amą užeinu į vidų. Iš svetainės dideliais langais, sudarančiais vieną iš sienų, atsiveria nuostabus vaizdas į egzotišką paplūdimį - balto smėlio ruožą, kurį skalauja didžiulės žydro, kaip dangus, vandenyno bangos.
-Gražu?, - tėtis apkabina mane per pečius. Jo balse jaučiu šypseną, bet nepažiūriu į jį, mat negaliu nuleisti akių nuo vaizdinio. Mano žandikaulis tikrąja to žodžio prasme atvipęs, tad nieko nesugebu pasakyti, kaip tik "ahaaa". 
-Pastačiau šį namą tavo mamai ir tau, kai tau dar buvo dešimt metų. Žinojau, kad negalėsime gyventi tavo mamos gimtinėje, bet norėjau suteikti jai jaukumo šalyje, kurioje žinojau, kad turėsime gyventi kiek ilgiau, nei visose kitose. - pabučiuoja man į pakaušį ir priglaudžia mane tik taip, kaip moka jis. Nors ir retai matau, savo tėvus labai myliu. 
-Primena Neringą, - šypteliu ir pažiūriu į mamą. Jos akyse atsispindi ilgesys, galiu prisiekti, kad matau besikaupiančias ašaras, bet ji stipri, ji nepalūš, neparodys savo susijaudinimo, tik ne prie manęs, ji nepalūš... Staiga mama tarytum pralinksmėja ir prieina prie manęs.
-Na, eik apžiūrėti savo kambarį, susidėlioti daiktų ir persirengti. Šiandien turėsime svečių, - šypteliu ji ir palydi mane iki laiptų. Pasiimu krepšius ir užlipu viršun. Įėjusi į savo kambarį dar kartelį apstulbstu ir įsistebeiliju į nuostabų vaizdą pro langą. Atsipeikėjusi susidedu rūbus į drabužinės lentynas, išsitraukiu iš tašės Tomo maikes, vieną jų, jo mėgstamiausią, mėlyną, trumpom rankovėm, su supermeno ženklu ant krūtinės, pasiimu persirengimui, visus savo mielus niekučius sudedu ant lentynų kambaryje, nueinu į dušą, išsimaudau ir persirengiu. Kai nusileidžiu į apačią, iš svetainės jau girdėti žmonių balsai. Žvilgteliu į veidrodį. Atrodau paprastai - šviesiai pilki aptempti džinsai, gerokai man per didelė Tomo maikė, tiesūs, rudi plaukai, krenta ant pečių ir šiek tiek dengia veidą. Gūžteliu pečiais - nemėgstu puoštis būdama namuose, o jei svečiams neįtiks - ne mano reikalas. 
 Nueinu į svetainę. Prie stalo sėdi mano tėvai, apkūnoka tėvų amžiaus juodaodė moteris, tikriausiai Simona, ir išvaizdus vaikinukas. Pasisveikinu ir prisėdu prie stalo, priešais vaikiną - turėsiu daugiau laiko jį nužiūrėti. 
 Iš pažiūros jis mano amžiaus, gal metais ar dvejais vyresnis. Įdegusi oda, vėjo nugairinti ir saulės nušviesinti plaukai, matyti, jog daug laiko praleidžia paplūdimyje, gal netgi užsiima banglenčių sportu. Ant kaklo pasikabinęs smulkių gintarų vėrinį. Kiek nustembu, bet to neparodau. Tai gali būti tiesiog dovana arba suvenyras, juk tėvai juos pažįsta jau iš seniau, galbūt mama padovanojo. 
 Pakirstu iš savo apmąstymu, kai į mane kreipiasi mama:
-Emile, taip ir nesupažindinom tavęs su Simona, - parodo į moterį už stalo, - o čia, - parodo į vaikinuką, - Justinas, mūsų su tavo tėčiu krikšto sūnus. Gal jūs, vaikai, eikite į tavo kambarį ir ten ką nors paveikite, kol mes čia kalbamės? - šypteli.
 Pažiūriu į Justiną ir nušoku nuo kėdės. Jis itin nepatenkintu veidu nužiūri mane ir nenoriai ima stotis nuo kėdės. Gūžteliu pečiais ir nueinu į savo kambarį, ne mano reikalas, neprivalau jam patikti, jeigu jis neatseks manęs čia, bus tik geriau. Išeinu į balkoną ir krentu į vieną iš baltų sėdmaišių. Vėl užsižiūriu į vandenyną ir net nepastebiu kaip jis įsmunka į balkoną. Atsitokiu tik tada, kai jis įkrenta į kitą sėdmaišį priešais mane. Žvilgteliu į jį. Kad ir koks nemalonus tipas atrodytų, jis tikrai gražus. O dabar, kai jis užsisvajojęs, tarsi būtų kažkur toli, žiūri į vandenyną, o jo profilį apšviečia leistis besileidžianti saulė... 
-Gražu ar ne? - paklausia ir pažiūri į mane visai kitomis akimis. Krūpteliu, nesitikėjau iš jo tokio gesto. O juo labiau, nesitikėjau, kad jis prabils lietuviškai.
-Tu.... Ką? Lietuviškai, rimtai? - pasimetus bandau sudėlioti normalų klausimą, bet pajutus, kad nesigauna, pajuntu, jog raustu.
Jo veidas pasikeičia. Vėl pasidaro toks pat šaltas ir abejingas.
-Maniau jie tau pasakė. - iš kišenės išsitraukia cigarečių pakelį ir išsiima vieną iš jo. Pašoku ir atimu iš jo cigaretes.
-Nejuokauk, tik ne mano balkone.
-Gerai, - atsistoja, - kur kitas? - šaltai ir pašaipiai paklausia.
-Ha, koks tu šmaikštus, - išsiviepiu ir nueinu į kambarį.
-Jei tau taip to reikia, galim eit pasivaikščiot, man vistiek reikia, kad kas nors viską aprodytų, bet šitų, - kilsteliu pakelį, - tu čia nerūkysi.
Justinas gūžteli pečiais, pasiima iš manęs cigaretes ir išeina iš kambario. Nusileidžiame žemyn.
-Mes pasivaikščiosim, - sušunku tėvams, nors jie net negirdi, ir užsidedu batus.
 Kai išeinam, ilgai vaikštomės tyloje. Jaučiuosi lyg vaikščiočiau viena. Dar niekad nesu buvusi su tokiu abejingu žmogumi, toks vaizdas, kad jam neegzistuoju.
-Atsiprašau, kad aš toks... Nedraugiškas... - sustojam prie vandens. Pažiūriu į Justiną. Jis vėl toks pat, kokį mačiau tada, balkone - liūdnas, tarytum kažko besiilgintis, toks artimas ir kartu tolimas. Pažįstama savijauta.

Story Begins..

 Lengvai išnykti... Nežinau kaip lengvai išnykti.. Tiesiog žingsniuoju taku paskutinį kartą atsisveikinti su žmogumi, kuriam jaučiu... kažką.. Galbūt tai ne meilė. Gal tik prisirišimas, stipri simpatija, nežinau... Abu žinome, kad ilgos distancijos neprideda santykiams romantikos, kad tai kančia, kurią iškenčia tik stipriausi... Bet mes ne tokie. Žiūrim į viską akimis pilnomis ne optimizmo, o realistiškumo. Žinau kaip viskas bus. Jis nesugebės neišduoti manęs, o aš... Aš nesugebėsiu nedaryti to, ką moku geriausiai... Aš tiesiog palaipsniui išnyksiu iš jo gyvenimo ir mes abu tai žinome...
 Štai tas slenkstis, kurį peržengiau bene šimtus kartų. Namas... Jame tiek daug prisiminimų.. Kažin, ar vonioje vis dar stovi mano dušo želė buteliukas? Ar miegamojo užuolaidos vis dar švelniai kvepia mano kvepalais?
 Durys atsidaro ir matau į mane žiūrinčias dideles mėlynas akis. Jos tokios panašios į jo akis... Jis stebėtinai panašus į savo mamą.
 Susizgrimbu, kad turbūt atrodau kaip idiotė, stovėdama čia ir spoksodama, analizuodama jo ir mamos panašumus...
-Eh.. Laba diena, Marija.., - šypteliu ir užkišu plaukų sruogą už ausies.
-Sveika, Emile, užeik, Tomas tavęs laukia vidiniame kieme, o aš kaip tik išeinu, netrukdysiu jums atsisveikinant, - mirkteli man ir mes prasilenkiame ant slenksčio. Apsidairau koridoriuje. Jis gražus, matyti, jog Tomo mama turi polinkį į meną, arba tiesiog yra perfekcionistė. Liesdama sienas ir uosdama namų kvapą, einu laukujų durų link, vedančių į vidinį kiemelį. Žvalgausi aplink, ir nors nesu čia pirmąjį kartą, noriu pamatyti kiekvieną smulkmeną. Noriu viską įsiminti. Man čia visada patiko, čia jaučiausi laukiama, visada išklausoma, čia man būdavo gera... Todėl ir noriu viską atsiminti... Aš, taip aš, turbūt jiems tiesiog pradingsiu, išnyksiu, liksiu blankiu šešėliu, tačiau jie man visada liks širdyje.
 Išeinu į kiemą, jame stovi lauko baldai, ant vienos iš kėdžių sėdi jis. Ne per daug, bet pakankamai ištreniruotas kūnas, įdegusi oda, tamsūs susitaršę plaukai. Jis kažką naršo internete per nešiojamąjį kompiuterį, veidu nusisukęs nuo manęs, tačiau vistiek atrodo tobulai. Sustoju tarpdury kelioms akimirkoms, kad geriau įsiminčiau šį vaizdą. Noriu nešiotis jį širdyje ir prisiminti, kad kažkur yra žmogus, kuris manęs iš tiesų laukė.. Klausit, iš kur žinot ar jis manęs laukė? Juk tu pati atėjai pas jį, ak kaip ne džentelmeniška, jis net neatėjo tavęs pasitikti nuo stotelės, kur jau kalbėti, kad per tokį karštį tu turėjai čia trenktis viena, važiuoti autobusu, o kai tu ateini, jis net nepakyla nuo kėdės tavęs pasitikti... Tačiau aš žinau... Tai byloja stalas, nukrautas mėgstamiausiais mano desertais, kuriuos gamindamas jis plušo visą popietę, ir tai, kad jis kaip tik dabar renka muziką mūsų paskutinio pasimatymo progai. Tai, kad jis apsirengęs ne taip, kaip paprastai namuose būna apsirengę žmonės. Ir ta įtampa, kurią nenorėdamas jauti, įžengęs kieman..
 Nedrąsiai pabarbenu į duris. Kai jis atsisuka, negaliu sulaikyti šypsenos. Jis toks gražus, negaliu patikėti, kad mes draugavome. Didelės mėlynos akys, keistai nederančios prie tamsaus gymio, tamsių tankių plaukų ir baltos it sniegas šypsenos. Jis prieina ir švelniai palietęs man skruostą pirštų galiukais, pabučiuoja mane į lūpas. Man vienu kartu pasidaro ir skaudu ir nežmoniškai gera. Nepamenu, kada taip gerai besijaučiau.. Kai pagaliau mūsų lūpos išsipančioja iš abipusių spąstų, iš nežinia kur išlenda būrys žmonių, mano ir Tomo draugų, kurie visi skirtingais balsais ir tempu sušunka "STAIGMENA!".
-Labas, Emile, - šypteli Tomas ir švelniai paima mane už rankos. Apsižvalgau. Čia susirinko visi, kuriuos pažįstu. Dauguma jų - Tomo draugai, mat aš daug draugų neturiu, bet vistiek smagu juos matyti, kad ir paskutinį kartą. Kartu nueiname prie stalo. Sveikinuosi su žmonėmis, juokiuosi, kalbu apie tai, kaip susipažinome, kur išvykstu, kaip jų visų pasiilgsiu. Kai pagaliau mane išlydinčiųjų minia ima retėti, pradedu suvokti, kad tai, kas ką tik nutiko, tikriausiai buvo nuostabiausias įvykis mano gyvenime. Kiek kartų esu keitusi gyvenamąją vietą, nei karto neesu taip šiltai sutikta, o vėlia išlydėta. Ir per visus ateinančius kartus turbūt to nebepatirsiu. Mane apima nostalgija...
 Galiausiai išlydime paskutinius svečius, ir liekame vienu du. Aš ir jis. Žiūriu jam į akis ir bandau išskaityti jo mintis, jo jausmus... Galiu prisiekti, jog jei dar nors sekundę ilgėliau į jas žiūrėčiau, man imtų trūkti oro, mat jos tokios gilios, kaip vandenynas... Nusuku žvilgsnį.
-Ačiū už visa tai.., - šypteliu ir vėl žvilgteliu į jį.
-Tu to verta..., - jis nutyla ir nusišypso gražiausia šypsena pasaulyje. Tokia šypsena, kuri išmuša žemę iš po kojų, priverčia linkti kelius, maloniai tirpti pirštų galiukus. Ir tas jausmas, kai jis nusišypso... Tarsi viduje kažkas sprogtų, ir maloniais šiurpuliukais nueina iki pat pirštų galiukų.
-Tomai... , - išgirstu save pradedant kažką sakyti, bet mane užčiaupia šiltos jo lūpos. Nebereikia žodžių, jie tik įskaudintų, primintų tai, ko nebeįmanoma pakeisti ir taip sugadintų šią tobulą trapią akimirką, tobulą vakarą...
 Nemėgstu atsisveikinimų, ilgų, beprasmių. Bet šis turbūt yra kitoks. Jis įprasmina mūsų jausmus. Abu žinome, kad tai pabaiga, bet šiuo atsisveikinimu tarsi įrėminame tai, kas buvo. Kažkas yra pasakęs - "Neliūdėk, jei kas nors baigėsi, tiesiog nusišypsok, kad tai nutiko". Mes įrėminame mūsų buvimą kartu ir tarsi nuotrauką, nuostabų, jaukų prisiminimą padedame jį ant lentynos šalia kitų mūsų gyvenimo nuotykių.
 Nuo miegamojo grindų susirenku rūbus ir nueinu į dušą. Taip, kaip ir spėliojau, dušo želė buteliukas vis dar stovi ant dušo lentynėlės kairiajame kampe. Išsimaudau, apsirengiu ir pažvelgiu į veidrodį. Svarstau ar iš šio namo išeisiu ta pati aš? Nežinia. Dabar aš laiminga, galėčiau skristi, jei ne tas realybės svarstis traukiantis mane žemyn ir slegiantis prie žemės. Kaip čia yra, kad žmogus vienu metu gali patirti tiek daug gerų ir blogų emocijų? 
 Išeinu iš vonios kambario ir nusileidžiu į apačią, kur manęs prie durų jau laukia Tomas. Užsidedu batus, pasiimu rankinę ir pažiūriu į Tomą. Mes abu laimingi, bet kartu ir liūdni. Kaip ir sakiau, nereikia žodžių, jie tik viską sugadintų. Tyloje, susikibę už rankų lėtai einame stotelės link. Įsėdame į autobusą. Jis mane apglėbęs per pečius, jaučiu, kaip paskutinį kartą uodžia mano plaukus, glosto ranką. Ši tyla manęs neslegia. Ne. Atvirkščiai. Taip gera kartais pabūti tyloje su tau svarbiu žmogumi. Žodžiai - jie viską apsunkina, sugadina, sudrumsčia. 
 Kai pagaliau pasiekiame mano kiemą, atsisuku į jį. Paskutinį kartą pažiūriu jam į akis, perbraukiu ranka per skruostą ir apkabinu. Uodžiu jo kvapą. Žmogaus, kuriam jaučiau daugiausia, ką iki šiol esu jautusi. Žmogaus, kuriam visada galėdavau pasipasakoti. Žmogaus, kuris visada manęs laukdavo, mane priimdavo, guosdavo, viskuo dalindavosi. Žmogaus, kuris su manimi džiaugdavosi ir liūdėdavo. Žmogaus, kuriam atidaviau viską, ką turėjau ir to nesigailėjau, nes jis to buvo vertas. 
-Pasiilgsiu tavęs, - sušnabždu ir nors žinau, kad galiausiai jis mane užmirš ir aš išnyksiu iš jo gyvenimo, kaip rūkas kaitrios pavasario dienos rytą ištirpsiu iš jo rasoto gyvenimo voratinklio, žinau, kad kol būsiu jo širdyje, jis manęs irgi ilgėsis. Bet tai nebus tas skaudus ilgesys. Tai bus džiugus ilgesys, bylojantis, kad tai, kas nutiko jam su manimi, buvo gera, jauku ir tai buvo mūsų mažas stebuklas.
 Jis pažiūri į mane ir dar kartą apdovanoja mane nuostabia šypsena.
-Atvažiuosiu tavęs aplankyti, pažadu. - pakšteli man į kaktą ir atsisveikinęs išeina savo keliais. Abu žinome, kad tai buvo melas. Bet tai girdėti mums abiems lengviau, negu balsu pakartoti skaudžią tiesą - mes nebeišvysime vienas kito, o jei ir taip, tada jau būsime visai kiti žmonės. Galbūt vienas kito nei nepažinsime. O per klaidą vienas kitą atsiminę, kartu maloniai prisiminsime, kokie buvome anuomet...